Mano mąstymui labai artimi du sudurtiniai
žodžiai anglų kalboje, kuriuos sunku būtų išversti į lietuvių kalbą – swordsmanship
ir horsemanship.
Abu jie gali reikšti labai subtilaus meno apraiškas,
kur vienas moko giliausios žirgo ir žmogaus draugystės, o kitas – glaudžiausio ryšio
tarp kalavijo ir žmogaus.
Tai žodžiai, kurie gana tiksliai apibūdina mano pojūčius ir patirtį šio laikmečio žemės gyvenime ir jais remiantis aš galėčiau savąją psichologiją pavadinti sudurtiniu soul-man-ship žodžiu, kurio, deja, taip pat neįmanoma išversti, nebent kaip tam tikrą subtilų bendrame psichiniame lauke vykstantį procesą, siekiant surasti vienybę tarp žmogaus ir jo sielos.
Galbūt šis žodis nurodo į simbolinį laivą, plaukiantį gyvenimo ir mirties upėje, kurioje sėdi žmogus su savo siela. Todėl tokia terapija, arba asmeninė analizė, pirmiausia reiškia susitikimą. Galbūt prisiminimą to, kas esi.
Ship – anglų kalboje reiškia laivą, transportavimą, arba troškimą susieti kažką tarpusavyje (shipping them together). Aš galiu labai rezonuoti su laivu, plaukiančiu per gyvenimo vandenis, kuriame sėdi žmogus ir jo siela, kuriame vyksta pokalbis ramiai tekant gyvenimo srove, kartais irkluojant, kartais leidžiantis pasroviui; arba kuriame vyksta intensyvus bendradarbiavimas, kai pakyla vėjas, o galbūt kartais taip intensyviai banguoja, jog kyla grėsmė laivui paskęsti vandenyne.
Šventose senovės Majų ir Egipto mitologijos knygose sutinkame kanoja arba laivu plaukiančius dievus, tokiu būdu peržengiančius matomo pasaulio ribas ir atskleidžiančius žmogaus sielos atsinaujinimo galią, primenančius apie kaskart užgimstančią paskirtį sugrįžti naujam ciklui. Nors etimologijoje dalelytė -ship senojoje anglų kalboje neturi nieko bendro su laivu, o labiau siejama su senuoju vokiškuoju schaffen reiškiančiu sukurti. Tačiau ir čia slypi gili sakrali reikšmė, nes santykis su savimi ir su aplinkiniu pasauliu yra palaipsniui kuriamas ir auginamas laukas, mokantis ne jėgos įvaldymo, o ryšio, pasitikėjimo ir atsivėrimo.
Podiplominių studijų baigiamajame etape ruošiausi interviu susitikimui, kuris buvo skirtas dar labiau išgryninti asmeninę parengtį, motyvaciją ir galimybes giluminėms tarptautinėms analitinės psichologijos studijoms. Pamenu sau tuo metu keltą klausimą, kuris buvo pats aktualiausias, sužadintas būsimo pokalbio – kas mane veda toliau?
Susimąsčiusi dėliojau knygas savo lentynoje nieko konkretaus neieškodama ir paėmiau į rankas jau kelis kartus tikrai vartytą, seniai atsisiųstą, iš naudotų knygų parduotuvės... Tai buvo K.G.Jungo, Vizijų Seminarai, antroji knyga. Aš visuomet ieškau kuo senesnio leidimo, knygos su praėjusio laikmečio dvasia, kruopščiai įrištos, nepabyrančiais lapais, kietais viršeliais.. Staiga ant žemės netikėtai iškrito perlenktas, laiko įsigėręs, šiek tiek pageltęs lapas. Tai buvo mėlyno rašalo ranka rašytas laiškas, datuojamas 1983-ųjų. Spėjau pagalvoti, jog tai pora metų dar prieš man gimstant.. Laiškas prasidėjo kreipiniu...
Dear Soul, ....
Brangi Siela, ... Buvau tokia paliesta šių žodžių, jog ilgą laiką nešiojausi vien tik patį sinchroniškumo momentą kaip svarbiausią patirtį, jog kažkas atliepia, jog esu ryšyje. Nors skaičiau laišką daugelį kartų, priimdama jį kaip pačią didžiausią dovaną sau, tačiau turinys man vėrėsi labai lėtai, palaipsniui, pačiais mažiausiais žingsneliais.
Ir tik dabar po nemažai metų galiu vos nujausti kuo tai, kas buvo parašyta jame kažkada, siejasi su tuo, kas esu ir ką žinau apie save dabar. Laiško autorė Barbara Lee, tuo metu rašiusi savo sielai, kreipėsi jos vedimo, kad rodytų kelią kūrybiniam išsilaisvinimui rašyti iš savo širdies gelmių ir įkvėptų tinkamiausiai panaudoti jai duotą laiką šioje žemėje.
Su šiuo, man rodos, anapusiniu laišku atėjo aiškus savos sielos, vidinio vedimo jausmas, o gal tik šio subtilaus būsimo proceso nuojauta tuo metu ir visuomet aktualus ir atviras klausimas: ar aš ją, savo sielą, girdžiu? Ar juntu? Tai atviras klausimas, nes šis procesas apie nesibaigiančią amžinąją dabartį, kurioje mes priimame savo gyvenimą lemiančius sprendimus.
Laiškai, manau, viena prabangiausių sielos kalbų, aš palaikau tradiciją rašyti juos vieni kitiems ilgus, giliai asmeniškus, atvirus.. kuriais galime perduoti subtiliausius pojūčius, pakviesti patirti išgyvenimus. Visus mane savaip palietusius laiškus laikau savo glėbyje, ypač tuos, kurie nudegino mane savo prisilietimu ir išmokė, kaip lengvai galime vienas kitą sužeisti. Esu gavusi laiškų, kurie vėl prikelia mane gyvenimui iš pačių tamsiausių sielos gelmių.
Kartą Kalėdoms aš gavau laišką, nuo berniuko vardu Benas. Mane palietė jo klausimas, kuo aš dirbu ir įkvėpė parašyti jam kuo nuoširdžiau ir paprasčiau apie tai, kas yra psichoterapija, kaip aš patiriu ją savo kasdienybėje, bendraudama su kitais žmonėmis, ir kaip mąstau apie profesiją, kurią pasirinkau savo keliu.
Savo sielos buveinėmis laikau du kontrastingus gamtos polius – mūsų atokiausias pajūrio kopas, lietuviškąją dykumą, kuriose daugiausiai gyvena tik vėjas, kur nėra žmogaus pėdų...
Mano video kursas skirtas atskleisti dalykus, kurie vyksta terapinėje erdvėje - apie ką aš kalbu, kaip kalbu ir analizuoju, kaip mąstau ir kokius užduodu klausimus, kuriais gilinuosi į kito žmogaus pasaulį.
Šis kursas – tai palaipsnis įvedimas į terapinę erdvę, lėtasis mąstymas, ne greitas žinių ir receptų pateikimas, o persikeitimas iš streso ritmo į lėtus, natūralius, gamtos funkcionavimo procesus, kuriuose randasi sveikata. Jame tam tikras užuominas į savo atsakymus gali rasti žmonės, kurie nori giliau suprasti santykius, vidinių pokyčių procesus, tačiau neturi galimybės ar dar nebandė individualios psichoterapinės analizės.
Žinau kaip sunku surasti “savo” žmogų, tą, kuris mato tave ir padeda išeiti iš savo susikurtos ar kitų primestos nelaisvės, nes pats yra laisvas būti savimi. Surasti tą, kuris bus ryšyje su tavimi ir tuo pačiu rodys platesnius horizontus, ir priims, ir laiku konfrontuos. Pirmiausia šis kursas skirtas visiems žmonėms, kuriems aš turėjau atsakyti į prašymus, negalėdama priimti asmeninei analizei. Skiriu tai laukiančiųjų sąrašui.
Greito tempo ir glaustų konspektų ieškantiems tai nebus tinkamas kursas, aš kalbu lėtai, išlaikydama pauzes, leisdama sau galvoti čia pat, gyvai, neparuošusi iš anksto teksto, tik kaskart prieš filmavimą apmąstydama temas, kuriomis aš gyvenau pastarąjį laiką, kurios galbūt iškilo sesijose ir kurias, man atrodo, svarbu ir prasminga įvardinti kitiems.
Aš leidžiu sau ieškoti žodžių ir atsakymo, o labiau pakelti gilesnius klausimus, lygiai taip, kaip darau ir individualių sesijų metu. Šiame video Jūs galite pajusti lėtą laiką ir erdvę būti, galbūt kažkam tai gali tapti savotiška meditacija ar pagalba sulėtinti greito informacijos vartojimo įpročius.
Įrašas suteikia galimybę sustoti, įsiklausyti, apmąstyti ir perklausyti dar kartą tai, kas galbūt buvo niekada negirdėta, nesusimąstyta ir tiek nauja, kad sunku priimti.
Tai nėra mokymas, nes negalima išmokti to, kas mums tikra, mes galime tik patirti tikrumą kituose, su kitais ir rasti būdą susigrąžinti tai savo pasauliui.
